Musteika - Pietryčių Lietuvos kampe, Čepkelių valstybinio rezervato pašonėje, prie pat Baltarusijos sienos prigludęs nemažas kaimas.

 

Parašė, Jaunuta Julija - Ilkevičiūtė- Kavaliauskienė

 

Iš visų pusių apsuptas miškų ir pelkių, jau trečią šimtmetį gyvenantis pagal senolių patirtį, moralę, savaimingai susiklosčiusią dvasinę sanklodą, ypatingą gamtos ir žmogaus harmonijos reliktą, Musteikos kaimas yra buities ir būties, dvasios ir istorijos archetipas. Saugomas valstybės kaip Dzūkijos nacionalinio parko dalis, kaip senoviškas lietuviškas sodžius. Neatsitiktinai kuriant Rumšiškių buities muziejų dzūkų sodybos pirkia buvo atvežta iš Musteikos - tai Gaidžio Miko senoji autentiška troba. Tokių statinių mūsų sodžiuje kelios dešimtys, tai lietuviškos architektūros paminklai - saugotinos vertybės. Labai svarbu, kad dar praeito šimtmečio antroje pusėje būrys architektų atliko rimtą lietuvių liaudies architektūros paminklų tyrimą Rytų ir Pietryčių Lietuvoje - 1976 m. inventorizuoti, nufotografuoti, sudaryti ir Musteikos kaimo statinių brėžiniai (žr. monografiją: Kazys Šešelgis, „Lietuvių liaudies architektūros paminklai III. Savaimingai susiklostę kaimai", 1988). Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojai, vykdydami paminklų apsaugą, turėtų rasti galimybę padėti musteikiškiams restauruoti yrančius statinius.

 

Musteika - etnokultūros draustinis. Didžiausia vertybė čia - žmonės, vietiniai gyventojai, ypač senieji - ir gyvieji, ir jau mirusieji. Kartų pynė, kuri sudaro Musteikos aurą, ypatingą dvasinį mikroklimatą. Kiekvienas žmogus čia - savita asmenybė, turtingos dvasios, išskirtinių talentų, gyvenimo būdo ar charakterio sanklodos. Nulemtų gamtos ciklo, darbų kaitos ritmo, tradicijų, dvasios reikmių. Net atminties, paremtos patirtais, išgyventais, akių vaizdiniuose įrašytais gimtojo kaimo žmonių atvaizdais, atsitikimais, pasakojimais. Kiekvieno musteikiškio pėda įklimpusi žemyninių kopų smėlyje, pelkės klampynėje ar raisto samanose. O žiemą - sniego vėpūtiniuose. Kelias į Kabelius dulka 7 kilometrus, į Marcinkonis - 12 kilometrų. 52 sodybos aptūpusios Musteikos upelio krantus aukštumėlėse „krūmais", „galais", o tiksliau - tai Miškiniai, Kazabuliai, Gaidžiai, Steponai, Averkai. Gatvinis kaimas ištįsęs ilga ūlyčia su ūlytėlių atšakomis, trimis tiltais, dviem kryžkelėmis, aprėmintomis kryžiais - Atminties paminklais istorijai įprasminti.

 

Musteikiškiai - šiliniai, tiksliau - giriniai. Nes gamtos potyriai kiaurus metus, net visą amželį ankstyvais rytmečiais, tamsiomis naktimis, kaitriomis dienomis ar rūsčiomis žiemomis dideliuose gūdžiuose miškuose įprasti. Miško globa, medžio brolija visam gyvenimui nuo užgimimo nulemta. Paukščio ir žvėries kaimynystė (kaip ir kaimynų - langas su langu bendruomeniškai gyvenančių) - neišvengiama, net miela. Todėl ir vobina vilkus Anuškyno Vladas (Averka Vladas), Skuscio Romas (Volungevičius Romas), su paukštukais susičiulba Javulis Jonas (Jonas Kilminavičius), pagal gerves valandas spėja ir orą numato Pranciškelio Julia (Julija Tamulevičienė), tiesiausius takus pas kurtinius numynęs Augustelio Antanas (Averka Antanas). O gamtininkas Tadas Ivanauskas apibūdino Musteiką kaip svajonę: „Mane ji ypač traukė savo senovine išvaizda, išmėtytais miške senovinio stiliaus namais, bitynais, savo atskirumu, maloniu gyventojų gyvenimo būdu ir prisirišimu prie gimtosios kalbos. Dar paauglys būdamas svajojau apsigyventi šiame krašte" („Aš apsisprendžiu", 1994).

 

Štai kibirkštėlė, iš kurios išaugo ir mano gyvenimo posūkis - tarnauti gimtajai kalbai, mokyti Dzūkijos vaikus lietuvių kalbos. Musteikos tarmės grožį gali ausim išgirsti ir širdim priimti prakalbinęs žmones. Išskirtinis skambesys: kietinami priebalsiai, o kalba maloni: rūtela, dukrala, sasula, saulala - dažnos močiutės kreipiniai į artimą ar viešnią. O kokia betarpiška vardo sinonimika, pravarde virtusi, kaimo žmonių įprasta: vardas kaip atskiro žmogaus atpažinimo ženklas. Augulis, Alpus, Agota, Agotė, Agutė, Agucis, Agulė, Marė, Marytė, Marucis ir pan. Arba: Kurpikės Adalia, Augulio Adalia, Maikos Adalia, Augustelio Adalia.

 

Musteikos žmogų prakalbinsi - dvasios atlaidus apturėsi. Užtenka kartais sutikto paklausti: kas girdėc sodzun? Kas naujo Musteikoj? Turiu nusilenkti geros valios žmonėms, Musteiką knygose aprašiusiems, - visų pirma šviesaus atminimo mokytojui Vincui Gaidžiui, mokiusiam pradinių pagrindų, surašiusiam Musteikos istoriją knygoje „Musteikos pasaulis" (2002), rašytojui Rimantui Budriui, iš buvojimo mūsų kaime įspūdžių sukūrusiam girių novelių romaną „Liepsnelė - saulės spindulys" (1969). Tikras šilinių dzūkų buities ir būties metraštininkas yra Henrikas Gudavičius, įvardijęs Musteikos esmę taupiai aforistiškai: „Senoji Musteika. Tu buvai ir tebesi didžiųjų atradimų žemė. Kiek jau sykių aplankė tave gamtininkai, žygeiviai, kiek straipsnių ir apybraižų išspausdino literatai, o Tu ir šiandien tebesi tokia pat paslaptinga, „pasiklydusi" tarp girių ir raistų" („Musteika", Marcinkonys, 1997).

 

Vietos dvasia - tai ta trauka, kurią sukuria žmonės, susitelkę prasmingiems tikslams, nes jų dvasios reikmė - gera tėviškei daryti, tautos paveldą perduoti iš kartos į kartą, puoselėti savaimingai susiklosčiusią būtį, paremtą kūrybos blyksniais, grožio pajautomis. Auksarankės Musteikos moterys: kiekvienoj pirkioj po audėją, bet nepralenkiamos Stefa ir Stasė Gaidienės, Julia Tamulevičienė ir Paulina Stasiulionienė. Neužmirštamos balsingųjų seserų Šeštavickaičių, Valasanavičiučių dainos. Jau nutilo kaimo armonikierės Onos Kilmanavičiūtės armonika, o atminty skamba kaimo vakaronių garsai. Bendruomeninis kaimo gyvenimas - didžiausia vertybė, suburianti žmones ir darbuose, ir kūryboj, vestuvių šurmuly ir mirusiojo gedint.

 

Ypač jautriai perprato musteikiškių dvasios reikmes Romas Norkūnas, Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojas, apsigyvenęs Musteikoje su visa šeima. Iš tikrųjų Musteika turi likti gyvas kaimas, galintis išgyventi puoselėdamas namudinius verslus, vietinius amatus, fizinės ir dvasinės raiškos dalykus, ir jauniems reikalingus, ir įdomius. Juk musteikiškiai visada viską, ko reikia ūkiui, namams ar dvasiai, pasidarydavo patys. Gyvųjų amatų atgaivinimas Dzūkijos nacionaliniame parke - labai prasminga veikla. Organizuojamos mokymo pinti krepšius, austi, kepti duoną ir pan. savaitės. Juk ir vadovėlis, galima sakyti, yra - tai knyga „Gyvieji amatai Dzūkijos nacionaliniame parke" (Marcinkonys, 2008), kur aprašyti darbų procesai, meistrų pamokos ir patarimai. Ir Romas Norkūnas, pats daug amatų išmėginęs, meistru tapo. Šiandien Musteika gali didžiuotis didelio projekto „Tradicinės bitininkystės puoselėjimas ir natūralių pievų išsaugojimas Musteikos kaime" rezultatais: įrengtas bitininkystės muziejus su senovinių kelminių avilių bitynu, drevinės bitininkystės pažintinis takas, Vytautas Tamulevičius išskobė dešimtyje drevių avilius. Parengta informacinė medžiaga (leidinys, filmas, bukletai). Tai puikus stimulas sutelkti bičiulius, juolab čia pat šventė - rugsėjo 22 d. rengiama Drevinės bitininkystės diena. Kviečiami pasižmonėti iš artimų ir tolimų Lietuvos kraštų, patirti išskirtinę šilinių dzūkų būtį.

 

Sava, savita, savotiška ta mano tėviškė Musteika. Kur būta - atmintin įdėta, širdin įspausta, akių vaizdiniuos įrašyta - sapnais sugrįžta.

 

etnografinis kaimas